Lankytinos vietos

 

Aukštadvario piliakalnis

1957 – 1960 m, tyrinėjant piliakalnį, rasta senos gyvenvietės likučių, juvelyro dirbtuvė, papuošalų, metalo lydymo krosnelių liekanų, strėlių, ietigalių. Žmonės čia įsikūrė II – I a. prieš Kr. X – XIV a. piliakalnyje stovėjo medinė Navinpilio pilis.

Mošos piliakalnis

Mošos archeologiniame draustinyje yra Mošos piliakalnis, kitaip dar vadinamas Naujasodžių piliakalniu, arba Kazokų kalnu. Piliakalnis yra Mošos upės dešiniajame krante, aukštumos pakraštyje. Iš šiaurės ir rytų jį juosia Mošos slėnis, iš pietų – žemuma. Piliakalnis datuojamas I – II tūkst. pr.

Lavariškių piliakalnis

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Jos šlaitai statūs. Aplink piliakalnį yra papėdės gyvenvietė. Kultūriniame sluoksnyje rasta molinių verpstukų, brūkšniuotosios, grublėtosios ir lygiosios keramikos.

Pamiškės piliakalnis (Aukštikalnis)

Piliakalnis puikuojasi vienoje aukščiausių apylinkės kalvų. Jo šlaitai statūs, apie 20 m aukščio. Rasta kultūrinio sluoksnio liekanų: lipdytinės brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos. Nuo aukštikalnio atsiveria nuostabi panorama, Mergiškių kalvos. Piliakalnis priskiriamas II tūkst. pr.

Strėvos piliakalnis

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Nepero ežero pietinio kranto pusiasalio pietinėje dalyje. Aikštelė ovali, pailga. Šlaitai statūs, 20 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, apaugęs retu mišriu mišku. Rasta lipdytinės grublėtosios keramikos. Piliakalnis datuojamas I – II tūkst. pradžia.

Žuklijų piliakalnis

Žuklijų piliakalnis įrengtas nupjauto kūgio pavidalo kalvoje. Ją juosia ežero slėnis ir daubos. Šlaitai statūs, 5 – 8 m aukščio. Viršūnės aikštelė 20 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi, 10 – 12 m pločio. Ją žiedu juosia pylimas. Piliakalnio šiaurinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų.

Aukštadvario dvaras

Rašytiniuose šaltiniuose Aukštadvaris minimas XV a. kaip didžiojo kunigaikščio dvaras. XVI a. – XVIII a. dvaras priklausė bajorams Liackiams. XIX a. pr. Aukštadvario dvarą, miestelį ir aplinkinius kaimus valdė dvarininkai Malevskiai. Nuo XX a. pradžios – Mongirdai.

Aukštadvario Kristaus atsimainymo bažnyčia

Pastatyta 1913 m. pietrytinėje miestelio dalyje, šiaurės vakariniame Navos ežero krante. Bažnyčia medinė, istorinė.

Aukštadvario šv. Domininko vienuolynas

1629 m. Žemaitijos seniūno Jono Alfonso Liackio ir jo žmonos Joanos Tolvaišaitės pastangomis buvo pradėta statyti 12 vietų šv. Domininko vienuolynas ir bažnyčia (dabar koplyčia). Čia veikė pradžios mokykla.

Vytautavos šv. Antano Paduviečio bažnyčia

Vytautavos šv. Antano Paduviečio bažnyčia stovi Vytautavos kaime, 8 km į šiaurės rytus nuo Rūdiškių, 4,5 km į pietus nuo Aukštadvario – Trakų kelio. Liaudies architektūros formų.

Tolkiškių koplytėlė

Koplytėlė stovi pamiškėje, ant kalvelės. Gerai matoma iš alėjos, vedančios į buvusią dvaro sodybą. Stačiakampės plano formos, 5,2 m aukščio. Pamatai iš akmenų, virš žemės iškilę 0,7 – 1,2 m 2,5 m aukštyje iš 4-ių arkinių sąramų išmūrytoje kiaurymėje stovėjo Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra.

Adomo Mickevičiaus ąžuolas

Paprastasis ąžuolas (Quercus robur) ošia Aukštadvario dvaro parke, 130 m atstumu nuo centrinio dvaro pastato, tvenkinio šlaite. Aukštis – 29 m, kamieno apimtis – 4,74 m.

Aukšlinio liepa

Mažalapė liepa (Tilia cordata) žaliuoja Strėvos miške, 50 m atstumu nuo vietinės reikšmės kelio. Medis įspūdingas savo išvaizda – kamienas 0,5 m aukštyje išsiskiria į du kamienus. Aukščiau vėl suauga į vieną, nuo kurio styro išaugos. Medžio aukštis – 27 m.

Bygaudo uosis

Paprastasis uosis (Fraxinus excelsior) išsiskiria savo parametrais – tiesiu gražiu kamienu, gražia laja. Aukštis – 32 m, kamieno apimtis – 2,51 m, amžius – 150 metų.

Velnio (Škilietų alko) dauba

Neaiškios kilmės taisyklingo piltuvo formos, legendomis apipinta 40 m gylio duobė.

Strėvos įgriuva

Strėvos įgriuva – sulankstyto dubens formos duobė, kurios gylis – 25 m, plotas – 1,5 ha. Tai įdomi, viena iš kelių parke žinomų, termokarstinės kilmės duobė. Įgriuva apipinta įvairiomis legendomis.

Antaveršio duobė

Šis unikalus gamtos objektas susiformavo paskutinio ledynmečio periode. Duobė panaši į beveik apvalų piltuvą, nuo pietinės pusės siekia 43,1m, nuo šiaurinės 24,2m, vakarinės ir rytinės 17 – 18 metrų gylį. Duobės dugne tvyro 0,5 ha ploto aukštapelkė.

Aukštadvario (Verknės senvagės) šaltinis

Šaltinis yra Aukštadvario pietvakariniame pakraštyje. Trykštantis šaltas, geros kokybės šaltinio vanduo nuteka į Verknės senvagę. Ant jos krantų prieškario laikais stovėjo malūnas, lentpjūvė, tiltas. Gyventojai šį vandenį nuo seniausių laikų naudojo ne vien gerti, bet ir gydyti.

Rangavos sakraliniai šaltiniai

Rangavos kaime trykšta 2 šaltiniai. Mažesnysis šaltinis laikomas šventu ir turinčiu gydomųjų galių, nes teka prieš saulę. Šio šaltinio vandens semti traukę apylinkių kaimų žmonės vandeniu plaudavo akis, skaudamas vietas, veido raukšles. Didesnysis šaltinis yra arčiau sodybos.

Šafarnės alko akivarai

Tai mitologinė vietovė, tautosakoje minima duobė Velniabalės vardu. Vietovė paslaptinga, nes visa kalva išmarginta šaltiniais, versmėmis, akivarais. Trykšta daug šaltinių, kurių vanduo Šafarnės upeliu teka pietų kryptimi į Verknę. Pagonybės laikais ši vieta buvo laikoma šventa.

Verknės ištakos

Galaverknio kaime yra šlapia pievelė, kurioje išsiveržia maža šaltinio versmė. Čiurlenantį Verknės upelį nuolat papildo šaltinių versmės, iš kurių susiformuoja skaidrus, šaltas Verknės upelis. Verknė, įveikusi 2 kilometrų atkarpą, įteka į Baluosio, iš jo – į Vilkokšnio ežerus.

frameborder='0' scrolling='no' marginheight='0' marginwidth='0' src='http://dc1.maps.lt/maps/quickmap.html#stmp=%7B69DD1C24-FC22-413D-9AEE-86B2F4C18420%7D&ext=stmarsrutai.QuickMapExt&s=5000&xy=%5B531066%2C6047052%5D'>

Pereiti į žemėlapį (maps.lt)

Gelionių duobė

Duobė labai primena apvalaus krateriuko formą. Tautosakoje sakoma, kad „naktimis čia vaidenasi, pasirodo šuniukai ir laksto, pačioj duobėj kažkas cypia, verkia ir plaukia“. Naktį matomi balsvai šviečiantys kamuoliai vietinių žmonių vadinti mažų vaikelių vėlėmis.

Kartuvių (Šibos) kalnas

Pagonybės laikais ant šio alkakalnio vykdavo aukojimų apeigos. 1863 m., valstiečių sukilimo metu, ant kalno buvo kariami nepaklusnūs baudžiauninkai. Stataus pakilimo į kalną iš Trakų pusės aukštis yra apie 100 m. Iš viršaus atsiveria puikus vaizdas į Navos ežerą.

Gelionių kalva

Viena aukščiausių Mergiškių kraštovaizdžio draustinio kalvų atskiria Antaveršio ir Polesės kaimus. Sovietiniais metais kalva buvo kasama dėl kokybiškų nerūdinių statybinių medžiagų. Nuo kariškių įrengtos apžvalgos aikštelės matyti Antaveršio ežero panorama.

Lausgenių eglė

Paprastoji eglė (Picea abies) yra Aukštadvario regioninio parko Spindžiaus kraštovaizdžio draustinyje, Spindžiaus miške. Medžio skersmuo 105,4 cm, aukštis – 43,7 m, stiebo tūris – 15,5 m3. Lausgenių eglė yra viena iš stambiausių ir aukščiausių eglių Lietuvoje.

Nikronių akmuo

Nikronių akmuo senojo tikėjimo laikais buvo garbinamas ir laikomas šventu. Jis yra pilkas su įduba viršuje. Paviršiuje matomos iškaltos raidės ,,MOPT“, kurios išvertus iš lenkų kalbos reiškia ,,mano tėvo pinigai čia“. Ant jo yra Odinecų herbas ir kryžius.

Mergiškių alko akmuo

Nikronių akmuo senojo tikėjimo laikais buvo garbinamas ir laikomas šventu. Jis yra pilkas su įduba viršuje. Paviršiuje matomos iškaltos raidės ,,MOPT“, kurios išvertus iš lenkų kalbos reiškia ,,mano tėvo pinigai čia“. Ant jo yra Odinecų herbas, ir kryžius.

Žaliosios alko akmuo

Šalia Žaliosios k. yra Alkaičio akmenų mitologinė vieta. Žaliosios akmuo – natūralus riedulys su įdubusiu, nuo ugnies sustiklėjusiu, suskeldėjusiu viršumi. Šalia akmenimis grįsta aikštelė. Pasakojama, kad tai buvęs senovės Lietuvių šventyklos aukuras – Laumės akmuo, naudotas krikštui.

Ustronės riedulynas

Rieduliai čia buvo ledynų atvilkti iš Alandų salų ir pietvakarių Suomijos. Rieduliai dengia statų kalvos šlaitą, kurio aukštis apie 30 m. Šis riedulynas yra unikalus Lietuvoje tuo, kad čia rieduliai apsaugojo statų šlaitą nuo griovimo. Padavimuose jis žinomas kaip Akmenų kalnas.

Gedanonių kalva

Gedanonių kalva, iškilusi 257,4 m virš jūros lygio, visada buvo kaip orientyras keliautojams.

Karališkoji virtuvė

Tai mitologinė Karališkosios virtuvės vietovė. Anksčiau čia vanduo kunkuliuodamas veržėsi iš žemės ir, nesudarydamas vagos, susigerdavo į drėgną smėlį. Šiuo metu šioje vietoje įrengta atokvėpio aikštelė.

Drabužininkų pilkapiai

Pilkapyne yra 57 pilkapiai, datuojami VI – XII amžiumi. Tai geriausiai išsilaikęs vienas iš keliolikos parke esančių pilkapynų. Kasinėjant pilkapius buvo rasta pjautuvų, balnakilpių, žąslų, puodų šukių, griaučių. Pasakojama, kad 1831 m. šiame pilkapyne palaidoti sukilėliai.

Akmenių I pilkapiai

I grupę pilkapių sudaro penki sampilai. Dar vienas sampilas gali būti po miško keliuku. Pilkapiai pusantro kilometro atstumu į pietryčius nutolę nuo Pamiškės piliakalnio (Aukštojo kalno) ir po kilometrą nuo Antakmenių bei Škilietų ežerų.

Akmenių II pilkapiai

Akmenių II pilkapių grupėje yra 35 sampilai. Šiuos pilkapius 1986 metais atrado archeologas V. Šimėnas. Daugumos pilkapių sampilus juosia akmenų vainikai, yra ir kelios akmenų krūsnys. Abi pilkapynų grupės datuojamos I tūkstantmečio laikotarpiu.

Lausgenių pilkapiai

Pilkapiai išsidėstę dviejose grupėse. Rytinėje kelio pusėje yra du 10 metrų skersmens pilkapiai. Kiek mažesni penki 6-8 metrų skersmens rikiuojasi vakarinėje kelio pusėje. Antrąją pilkapių grupę sudaro du sampilai. Pilkapiai priskiriami vėlyvajam geležies amžiui I tūkst. pab. – II tūkst. pr.

Lavariškių pilkapiai

Pilkapyne yra 17 pilkapių. Pilkapių sampilai sudaryti iš smėlio ir akmenų. Vienų pilkapių pagrindus juosia akmenų vainikai, kitų – grioviai. Pasakojama, kad čia palaidoti kariai, kad viename pilkapyje buvo rasti žmogaus griaučiai ir geležinis ietigalis. Pilkapiai priskiriami XIII – XIV a.

Mošos (Skrebės) pilkapiai

Skrebės miške esančiame pilkapyne yra 21 pilkapis, kurį sudaro dvi sampilų grupės. Šiaurinėje dalyje devyni, o pietinėje dalyje dvylika pilkapių. Abiejų grupelių sampiluose daug akmenų. Vieno pilkapio sampile aptikti 2 dviejų sudegintų mirusiųjų kapai be įkapių. Pilkapiai priskiriami VI – VIII amžiui.

Saloviškių pilkapiai

Saloviškių pilkapyną sudaro du sampilai. Pirmasis - nupjauto kūgio formos, 12 m skersmens, 1,5 m aukščio su akmenų vainiko akmenimis. Antrasis pilkapis yra netoliese nuo pirmojo. Sampilas yra 13 m skersmens ir 2 m aukščio. Rytinėje dalyje prie pagrindo matosi keturi akmenys.

Nikronių senkapiai

Pasak senųjų gyventojų, šiuose kapuose ilsisi jų protėviai. Esą kaimas buvęs didelis, tačiau atslinkusi baisi liga pražudė kaimo žmones. Vėliau kaimas vėl pamažu atsigavęs, tačiau ši amžinojo poilsio vieta jau netrikdoma, laikoma pagarboje.

Mergiškių kapinaitės

Mergiškių kaime yra medžiais apaugusios Mergiškių kapinaitės, vietinių gyventojų vadinamos Kunigaikščių kalneliu (Piliakalniuku). Kasinėjant rasta žmogaus kaulų, kapo duobės fragmentų, vinių, aptikta akmenų krūva.

Strėvos senkapiai

Šioje smėlingoje kalvoje įsikūrę Strėvos kaimo senkapiai, datuojami XVI – XVII a. Dalis kapinyno yra suardyta 1959 metais tiesiant kelią Trakai – Jieznas. 1959 metais dalį kapinyno tyrinėjo archeologas V. Daugudis.

Vokiečių karių kapai Bičiūnų kaime

Tai I Pasaulinio karo vokiečių karių kapavietė. Apsauginis pylimas – 19,8x18,6 m. Palaidojimo vietoje (16,6x15,4 m) yra 76 kapai, kuriuos žymi betoniniai kryžiai su užrašais. Medinis kryžius pastatytas 1995 m.

Vokiečių karių kapai Paverknės miške

Jie yra Paverknės miške, likę po I Pasaulinio karo. Vietinių gyventojų teigimu, vokiečiai buvo apsistoję Šafarnės kaime, kur šaltiniuose girdė arklius ir patys gėrė tą vandenį. Netoliese vyko susirėmimas su rusų armija. Šiose, prie miško kelio esančiose kapinaitėse, yra palaidoti žuvę vokiečiai.

Žydų kapinės

Kapinėse yra nemažai gerai išsilaikiusių akmeninių paminklų su įrašais. Čia buvo laidojama iki Antrojo pasaulinio karo. Nemaža to meto miestelio gyventojų dalis buvo žydai, tradiciškai vystė prekybinius ryšius ir amatininkystę. Vietiniai inteligentai žydai atgulė amžino poilsio šiose kapinaitėse.

Čigonės kryžius

Šioje vietoje buvo Polesės palivarkas, priklausęs bajorui Mečislovui Žižnevskiui. Pro jo valdas keliu dažnai važiuodavo klajojantys čigonai, kurie dažnai čia apsistodavo. Bajoras vedė čigonaitę. Jai mirus palaidojo prie kelio šalia savo palivarko, pastatė metalinį kryžių ir aptvėrė medine tvorele.

Ežeras Akutė

Miške liūliuojantį mažą ežerėlį senoliai pavadino Akute. Tai lyg išmušta nedidelė duobelė, pripildyta spindinčio vandens. Iš vienos pusės ją supa skardžiai, iš kitos – reljefas, pamažu žemėdamas, nubanguoja iki Strėvos upės ir Stankos

Marčežeris

Prie Skrebio botaninio draustinio, šalia Kartuvių kalno, tūno prisišliejęs apvalaus dubenėlio formos paslaptingas Marčežeris, kitaip dar vadinamas Žaliuoju ežeru. Tai vienas iš Lietuvos žaliųjų ežerų, kurio plotas 1,8 ha. Apie šį ežerą yra sukurta keletą padavimų.

http://www.maps.lt/map/default.aspx?lang=lt#stmp=%7B96B7567E-8E01-4453-8D71-4AA98CEA2223%7D&lrs=vector%2Chybrid_overlay%2Cvector_2_5d%2Cstops%2Czebra

Pereiti į žemėlapį (maps.lt)

Šaltinių kalnelis

Šaltinių kalnelis – vertingas kultūriniu ir gamtiniu požiūriu. Iš pelkėtos kalvelės visomis kryptimis čiurlenančios šaltinių versmės maitina Strėvos upę. Paslaptinga ir neužšąlanti žiemą vieta buvo pastebėta senovėje, nes dalis versmių teka rytų ir pietų kryptimis.

Škilietų ežerai

Tai paslaptingi termokarstinės kilmės 2 ežerėliai. Teigiama, kad vienas jų požeminiu tuneliu susisiekia su Velnio duobe. Apvali jų forma primena žmogaus akį. Žvelgiant nuo kalno vanduo ežerėliuose atrodo juodas, kadangi čia gylis siekia 40 metrų.

Stankos ežeras

http://www.maps.lt/map/default.aspx?lang=lt#stmp=%7BF8341FB6-3363-4F83-92CE-D08588C33030%7D&lrs=vector%2Chybrid_overlay%2Cvector_2_5d%2Cstops%2Czebra

Informacija polapyje atnaujinta: 2015-12-22 10:55:49

© 2011 Aukštadvario Regioninis Parkas