Kultūros paveldas

 Aukštadvario regioniniame parke priskaičiuota per 100 kultūros paveldo objektų: 39 archeologinės, 33 laidojimo, 20 mitologinių vietų, apie 20 vertingų statinių, jų kompleksų ir priklausinių, urbanizuotų vietovių. Vertingiausi iš jų archeologijos paminklai: Aukštadvario, Lavariškių, Pamiškės, Mošos, Strėvos, Žuklijų piliakalniai ir keturiolika V – XII a. pilkapynų.

Atvykę į Aukštadvario apylinkes, įsitikinsite, kokie didingi šio krašto piliakalniai, menantys Lietuvos praeitį. Kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikais ant piliakalnių stovėjo medinės pilys, papėdėse kūrėsi gyvenvietės.

Aukštadvario miestelis

Aukštadvario kraštas turi seną savitą įdomią istoriją ir kultūrą. Pirmieji žmonės čia pradėjo kurtis 3 – 2 tūkstantmetyje prieš Kristų. Apie tai liudija prie Pilaitės ežero ir Verknės senvagės stūksantis Aukštadvario piliakalnis ir jame archeologinių kasinėjimų metu rasti radiniai. Sprendžiant iš radinių, matyti, kad pirmieji Aukštadvario piliakalnio gyventojai priklausė vienai jotvingių protėviams artimai šeimyninei bendruomenei. Šie žmonės dirbo žemę, augino naminius gyvulius, medžiojo, darbo įrankius, ginklus, papuošalus gaminosi iš akmens, kaulo, medžio ir kitų jiems prieinamų medžiagų. Stambi gyvenvietė piliakalnio papėdėje įsikūrė VI a. ir IX – XIII a. išsiplėtė į dabartinio miestelio teritoriją. Iš vietinių žaliavų gyventojai lydė geležį, stiklą, gamino keramikos dirbinius, papuošalus, virė degutą, taip pat žvejojo, medžiojo, vertėsi žemdirbyste.

Aukštadvario vietovės kaip centro reikšmė išaugo XIII – XIV a., kai Aukštadvaris įgijo strateginę reikšmę kryžiuočiams puolant Trakus ir Vilnių. XV – XVI a. viduryje Aukštadvaris buvo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dvaras. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1486 m. XVI a. dvaras su miesteliu dovanotas bajorui I. Liackiui. 1569 m. Aukštadvariui suteiktos miestelio teisės, tuomet suklestėjo amatai ir prekyba, aikštėje vyko turgūs. XVII a. pastatytas dominikonų vienuolynas su bažnyčia, mokykla. XIX a. dvaras perėjo Malevskių nuosavybėn. Jie pastatė mūrinį dvaro pastatą, pasodino parką, o 1906 m. įrengė pirmuosius ir ilgą laiką veikusius vienintelius Lietuvoje upėtakių auginimo tvenkinius. Dvare lankėsi poetas Adomas Mickevičius. Jo vardu vadinamas ąžuolas, po kuriuo poetas mėgdavęs ilsėtis. Nuo XX a. pradžios dvaro savininkai-Mongirdai. 1913 m. pastatyta aukšta medinė parapijos bažnyčia (pirmoji bažnyčia, pastatyta 1518 m., sudegė).

I Pasaulinio karo metu 1915 m. Lietuvą okupavo vokiečių kariuomenė, dalis Aukštadvario sudegė. Po karo, Lietuvos nepriklausomybės laikais, Aukštadvaryje veikė savivaldybė, paštas, policijos nuovada, malūnas, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, keliolika krautuvių, kelios amatininkų dirbtuvės. Be pradžios mokyklos ir progimnazijos, 1923 m. domininkonų vienuolyne pradėjo veikti mergaičių žemės ūkio mokykla. 1923 – 927 m. veikė dvimečiai mokytojų bendrojo lavinimo kursai. Aukštadvario dvaro savininkas V. Mongirdas – ryškiausia to meto miestelio asmenybė – 1931 m. paskirtas Trakų apskrities ypatingiems tautos atstovams rinkti susirinkimų pirmininku. 1939 m. Aukštadvaryje gyveno per 1000 žmonių.

Šiais laikais Aukštadvario miestelis išlieka šio krašto centru. Dvaras grąžintas buvusių savininkų palikuonims. Restauruotas dominikonų vienuolynas, kuriame veikia pagyvenusių žmonių pensionatas ir vykdomos neuniversitetinės aukštosios socialinės veiklos studijos. Atstatyta Liackių giminės koplyčia. Atsidarė privačios parduotuvės, kavinės, verslo įmonės, kaimo turizmo sodybos. Veikia mokykla – darželis ,,Gandriukas“, vidurinė ir žemės ūkio mokyklos.

Strėvos kaimas

Įsikūręs pusiaukelėje tarp Aukštadvario ir Trakų prie Karališkojo vieškelio tarp Vilniaus ir Birštono pilių. Netoliese yra Karališkosios virtuvės vietovė, kur Lietuvos valdovai sustodavę pailsėti ir papietauti vykdami į medžiokles. Tai nedidelis, tačiau kunigaikščių laikus menantis kaimas, prieš karą turėjęs malūną, aliejaus spaudyklą, lentpjūvę.

Nuo kaimo maždaug kilometrą nutolęs Gilušio ežero pietiniame krante esantis Strėvos piliakalnis, 400 m piečiau nuo piliakalnio buvusi senovės gyvenvietė. Į rytus nuo dabartinio Strėvos kaimo miške yra 23 IX – XII a pilkapiai. Kita 50 pilkapių grupė – Drabužninkų pilkapiai yra 1,5 km į pietvakarius. Pilkapiai gerai išsilaikę, 6 – 12 m skersmens, 0,5 – 2 m aukščio. Juos kasinėjant rasta geležinių dirbinių: pjautuvų, balnakilpių, žąslų ir kt.

Dabar Strėvoje gyvena 19 žmonių, įsikūrusi girininkija.

Vytautava

Vytautavos kaip kaimo ir parapijos pradžia – tai populiarūs ir garsūs Lietuvoje 1930-ieji – Vytauto Didžiojo metai (anksčiau vietovė vadinosi Paulinava). Tais metais kilo mintis įkurdinti naują parapiją ir pastatyti bažnyčią. Vietos pilietis, žemių valdytojas Donatas Malinauskas būsimai bažnyčiai dovanojo savo Paulinavos ūkio dalį-sklypą, stambų kluoną ir ūkio tvartus. 1939 m. kungas Nikodemas Švogžlys su vietos gyventojais išardė dovanotus pastatus ir surentė Vytautavos bažnyčią. Taip įsikūrė Vytautavos parapija, kurioje užsirašė apie 2000 parapijiečių. Pati Vytautava žadėjo ir norėjo augti į šaunų kaimišką pasienio miestelį. Iškviestas matininkas – architektas Vytautavoje suplanavo gatves, alėjas, aikštę, skyrė sklypus mokyklai, paštui, krautuvei, pieninei, parapijos salei, pasienio policininkų šeimų, kitų piliečių gyvenamųjų namų statybai, suprojektavo Vytauto Didžiojo paminklą.

Prasidėjus vokiečių ir lenkų karui, Lietuva atgavo Trakus, sostinę Vilnių ir dalį Vilniaus krašto. Pasienio policiją perkėlė į naują vietą. Vytautavos miestelio niekas neplanavo statyti. Parapija gyvavo toliau, parapijiečiai puošė savo bažnyčią, uoliai meldėsi, rengė iškilmingus atlaidus. Ypač garsūs šv. Antano atlaidai, į kuriuos ir dabar susirenka šimtai maldininkų. Tuomet Vytautava iš tiesų tampa miesteliu.

Kultūros paveldo vertybių sąrašas

• Kultūros paveldo vertybės

Informacija polapyje atnaujinta: 2016-07-19 10:53:16