Vieną dalyką pastebėjau labai aiškiai: žmonės dažnai bijo ne gydymo, o nežinomybės. Ne to, kad gręš ar trauks, o to, kad „aš nežinau, kas man bus“. Ir tada atsiranda du žodžiai, kurie skamba baisiau už pačią procedūrą – sedacija ir narkozė.
Kartais jie sumaišomi į vieną krūvą. Kartais pacientas girdi „miegosi“ ir įsivaizduoja tą patį, ką rodo filmuose. Bet realybė daug paprastesnė ir kartu daug svarbesnė.
Jei trumpai: vienas metodas padeda nusiraminti, kitas užmigdo. Ir čia jau prasideda klausimai – kas geriau suaugusiam, o kas vaikui, kada verta, o kada visai nebūtina.
Kodėl žmonės galvoja, kad sedacija ir narkozė tas pats?
Nes abi idėjos sukasi apie tą patį norą: „nenoriu jausti baimės“. Kartais žmogus net nesako, kad bijo, jis tiesiog atidėlioja. Iki tol, kol dantis pradeda priminti apie save naktį.
Kai pagaliau ateina, dažnai skamba: „gal galima su sedacija… arba su narkoze?“ Lyg tai būtų vienas mygtukas.
Bet skirtumas yra didelis. Sedacija dažniausiai reiškia, kad tu išlieki sąmoningas, tik tavo kūnas pagaliau nustoja kovoti. Narkozė – kai miegas tikras, gilus, su visai kita kontrole ir pasiruošimu.
Kaip jaučiasi suaugęs žmogus su sedacija?
Jeigu turiu pasakyti paprastai, sedacija suaugusiam dažnai būna kaip „pagaliau atsikabino galva“. Tu girdi, kas vyksta, gali atsakyti, gali pakelti ranką, jei kažkas nepatinka, bet viduje nėra tos panikos.
Ir būtent suaugusiems tai veikia labai gerai, kai:
- žmogus turi stiprų nerimą ir dreba dar net neatsisėdęs į kėdę
- laukia ilgesnis gydymas, keli dantys per vieną vizitą
- yra nemaloni patirtis iš praeities ir kūnas automatiškai įsitempia
- žmogus nenori „užmigti“, tik nori normaliai išbūti procedūrą
Sedacija leidžia išlikti saugiai „čia“, bet be vidinės dramos. Ir tai dažnai yra pats geriausias kompromisas.
Kada suaugusiam išvis prireikia narkozės?
Suaugusiam narkozė dažniausiai reikalinga tada, kai gydymo apimtis didelė, arba kai žmogus fiziškai negali bendradarbiauti. Ne dėl užgaidos, o dėl realybės.
Būna atvejų, kai žmogus turi labai stiprų vėmimo refleksą. Būna atvejų, kai reikia atlikti kelias sudėtingas procedūras vienu metu. Būna atvejų, kai pacientas turi medicininių niuansų, dėl kurių paprasta sedacija tiesiog nepadės.
Čia į sceną ateina tai, ką žmonės vadina „miegoti per visą gydymą“. Ir tada jau kalbam apie tai, ką daugelis vadina tiesiai: dantų taisymas su narkoze.
Tai nėra „prabanga“. Tai sprendimas, kai kitaip gydymas tampa per sunkus.
O vaikams? Kodėl ten viskas kitaip?
Vaikas – ne mažas suaugęs. Jis negali racionaliai „susitarti su savimi“, kad reikia pakentėti. Jeigu jam baisu, jo kūnas reaguoja greitai. Verkimas, panika, rankos juda, burna užsidaro, o tėvai stovi šalia ir jaučiasi bejėgiai.
Tada tėvai sako: „padarykit bet ką, tik kad nebūtų traumos.“
Ir čia svarbu suprasti: vaikui sedacija kartais gali būti per silpna, nes jis dar nemoka „plaukti“ per tą jausmą. Jei vaikas labai mažas arba labai bijo, sedacija gali nesuveikti taip, kaip tikimasi. Jis vis tiek jaus stresą, tik gal mažiau.
Narkozė vaikui dažnai svarstoma tada, kai:
- reikia gydyti kelis dantis vienu metu
- vaikas mažas ir nesupranta, kas vyksta
- yra ankstesnė trauma, kuri uždaro bet kokį bendradarbiavimą
- gydymas atidėliojamas, o situacija blogėja
Daug tėvų po to sako tą patį: „galėjom tai padaryti anksčiau, būtų buvę ramiau visiems.“
Kas „tinka“ – o kas yra tiesiog patogiau?
Čia man visada norisi pasakyti: tinka tas sprendimas, kuris apsaugo žmogų ir duoda gydytojui galimybę padaryti darbą kokybiškai.
Jeigu suaugęs žmogus gali išbūti su sedacija, dažniausiai tai puikus variantas. Jeigu vaikas nesugeba išbūti net su sedacija, o dantys reikalauja rimto gydymo, narkozė dažnai tampa protingu sprendimu.
Nes blogiausias variantas yra toks: pabandyti per prievartą. Tada lieka trauma, o gydymas vis tiek dažnai nepavyksta iki galo.
Ką paklausti prieš pasirenkant?
Jei žmogus turi tik vieną klausimą, jis turėtų būti šitas: „kas man bus saugiausia ir ką aš jausiu?“
Ir dar keli, kurie padeda atsiremti į realybę:
- kiek laiko truks procedūra
- ar tai vienas vizitas, ar reikės kelių
- kaip jausiuosi po to, ar galėsiu vairuoti
- ar vaikas po narkozės bus vangus ir kiek laiko
- ką darysit, jei sedacija neveiks taip, kaip tikitės
Kai šitie atsakymai aiškūs, baimė smarkiai sumažėja. Nes žmogui nebereikia spėlioti.
Kartais pasirinkimas yra ne apie baimę
Dažnas galvoja, kad sedacija ar narkozė reiškia „aš bijau“. Bet kartais tai reiškia „aš gerbiu savo nervų sistemą“. Ir „aš noriu, kad gydymas vyktų ramiai“.
Jeigu suaugusiam reikia nusiraminti ir išbūti procedūrą – sedacija dažnai padaro stebuklą. Jeigu vaikui tai per didelė patirtis ir reikia daugiau kontrolės – narkozė gali būti būdas gydyti be traumų.
Svarbiausia, kad sprendimas būtų priimtas ne iš baimės, o iš aiškumo. Ir tada gydymas nebebūna drama. Jis tiesiog tampa sutvarkyta problema.
