Pakėlus medaus stiklainį prieš šviesą, pasirinkimas kartais atrodo akivaizdus. Skaidrus, lengvai tekantis medus atrodo ką tik išsuktas, o šalia esantis tirštas ir susikristalizavęs – tarsi ilgai stovėjęs lentynoje.
Tokia išvada ne visada teisinga.
Neseniai iš korių išsuktas medus iš tiesų dažniausiai būna skystas. Tačiau kiek laiko jis toks išliks, priklauso nuo rūšies, cukrų santykio, vandens kiekio ir laikymo temperatūros. Vienas gali pradėti kristalizuotis gana greitai, kitas skystas išsilaikys gerokai ilgiau.
Vadinasi, vien stiklainio pavartyti rankose neužtenka.
Ką iš tikrųjų reiškia „šviežias“?
Kalbant apie medų šis žodis gali būti suprantamas paprastai – produktas neseniai išsuktas iš korių ir supilstytas.
Iškart po išsukimo jis paprastai būna skystos konsistencijos. Laikui bėgant gali prasidėti natūrali kristalizacija, kurios metu gliukozė formuoja kristalus ir medus tirštėja.
Problema ta, kad šis procesas skirtingoms medaus rūšims vyksta nevienodu greičiu.
Todėl neseniai išsuktas pavasario žiedų medus gali pradėti tirštėti anksčiau už kitą rūšį, kuri buvo išsukta seniau. Sprendžiant vien pagal konsistenciją būtų lengva apsirikti.
Kodėl vienas medus sukietėja daug greičiau?
Didelę medaus dalį sudaro gliukozė ir fruktozė. Gliukozė prasčiau tirpsta vandenyje, todėl būtent ji turi didelę reikšmę kristalų susidarymui.
Skirtingų rūšių meduje gliukozės ir fruktozės santykis nėra identiškas.
Jeigu sąlygos palankios kristalizacijai, medus gali sutirštėti gana greitai. Kai fruktozės santykinai daugiau, skysta konsistencija gali išsilaikyti ilgiau.
Tam įtakos turi ir drėgmė bei temperatūra.
Dėl šios priežasties šviežias medus nebūtinai visą laiką atrodys kaip skaidrus gintaro spalvos sirupas. Natūraliai pradėjusi keistis jo tekstūra savaime neparodo, kad produktas tapo prastas.
Skystas stiklainis gali būti ir senesnis
Čia atsiranda kita medalio pusė.
Susikristalizavusį medų galima vėl suskystinti jį pašildžius. Šiluma ištirpdo susidariusius gliukozės kristalus, todėl medus vėl pradeda tekėti.
Vadinasi, vien skysta konsistencija negali patvirtinti, kad produktas išsuktas neseniai.
Daug reikšmės turi ir temperatūra, kurioje stiklainis buvo laikomas. Tas pats medus skirtingomis sąlygomis gali keisti konsistenciją nevienodu tempu.
Todėl parduotuvėje verta atsispirti norui automatiškai rinktis skysčiausią stiklainį vien dėl tariamo šviežumo.
Ar spalva gali išduoti amžių?
Tamsesnis medus nebūtinai yra senesnis.
Spalva stipriai susijusi su botaniniu šaltiniu. Grikių medus natūraliai gali būti tamsus ir intensyvus, o pavasario žiedų – labai šviesus.
Todėl lyginti skirtingas rūšis pagal principą „šviesesnis yra šviežesnis“ nėra prasminga.
Ilgas laikymas ir temperatūra gali paveikti medaus spalvą bei kitas savybes, tačiau vartotojui be papildomos informacijos sunku atskirti natūralų rūšies atspalvį nuo laikui bėgant įvykusių pokyčių.
Daug naudingiau žinoti, kokios rūšies medų perkate ir kada buvo surinktas jo derlius.
Kvapas suteikia užuominų, tačiau datos nepasako
Šviežumas dažnai siejamas su aromatu. Atidarius stiklainį galima pajusti gėlių, žolelių ar kitus konkrečiai rūšiai būdingus kvapus.
Vis dėlto pagal aromato intensyvumą neįmanoma tiksliai pasakyti, prieš kiek laiko medus buvo išsuktas.
Skirtingų rūšių aromatai natūraliai nevienodi. Vienas medus bus švelnus net ir neseniai surinktas, kitas turės ryškų kvapą.
Daug svarbiau atkreipti dėmesį į neįprastus pokyčius. Rūgštokas kvapas, putojimas ar fermentaciją primenantys požymiai nėra tas pats, kas paprasta kristalizacija.
Tiksliau apie šviežumą pasako ne virtuviniai eksperimentai
Internete galima rasti nemažai metodų, žadančių per kelias sekundes nustatyti medaus kokybę. Siūloma stebėti, kaip jis teka nuo šaukšto, kaip tirpsta vandenyje ar kaip elgiasi užlašintas ant popieriaus.
Tokie bandymai nėra patikimas medaus amžiaus nustatymo būdas.
Profesionaliai vertinant medaus būklę gali būti matuojamas fermentų aktyvumas, hidroksimetilfurfurolo, dažnai trumpinamo HMF, kiekis ir kiti cheminiai rodikliai. Juos veikia laikymo trukmė bei temperatūra.
Virtuvėje šių rodiklių akimis nepamatysime.
Todėl vartotojui kur kas naudingesnė aiški informacija apie derlių, kilmę ir produkto laikymą nei abejotinas bandymas su stikline vandens.
Kristalai neturėtų gąsdinti
Pamačius susikristalizavusį medų nereikia automatiškai ieškoti kito stiklainio.
Kristalizacija yra įprastas procesas, o jos greitis skiriasi priklausomai nuo medaus sudėties. Jei labiau mėgstate skystą konsistenciją, sutirštėjusį medų galima atsargiai pašildyti šilto vandens vonelėje.
Jeigu patinka tirštesnė tekstūra, nieko daryti nereikia. Tokį medų net patogiau tepti ant duonos ar skrebučio, nes jis mažiau varva.
Tad ieškant šviežio medaus svarbiausia ne medžioti skysčiausią stiklainį. Neseniai išsuktas produktas gali būti skystas, tačiau skystumas pats savaime nėra jo amžiaus įrodymas.
Kartais šviežias medus jau pradeda kristalizuotis, o gerokai ilgiau laikytas vis dar teka nuo šaukšto. Būtent todėl medaus rūšis ir derliaus informacija pasako daugiau nei vien jo konsistencija.
