Sena elektronika Kaune gali būti perduodama elektronikos atliekų surinkimo sistemai, o tam tikrus vertingų medžiagų turinčius komponentus galima siūlyti specializuotam supirkėjui. Kuris variantas tinkamesnis, priklauso nuo to, ką konkrečiai turite: visą nebeveikiantį prietaisą, kompiuterių komponentus, elektronines plokštes ar didesnį vienos rūšies atliekų kiekį.
Patikimo supirkėjo pasirinkimas prasideda nuo aiškaus atsakymo į du klausimus: ką įmonė iš tikrųjų superka ir kaip nustato konkrečios elektronikos vertę.
Ne visa sena elektronika turi vienodą supirkimo vertę
Elektroniniame įrenginyje yra daug skirtingų medžiagų. Spausdintinėse plokštėse gali būti vario, alavo, aukso, sidabro, paladžio ir kitų metalų, tačiau skirtingų įrenginių plokščių sudėtis labai nevienoda.
Tai reiškia, kad elektronikos negalima sąžiningai vertinti vien pagal bendrą jos svorį. Viena dėžė senų maitinimo blokų ir tokio pat svorio specializuotų elektronikos plokščių gali būti visiškai skirtingos žaliavos.
Jeigu domina elektronikos supirkimas Kaune, prieš pristatant atliekas verta jas suskirstyti bent į pagrindines kategorijas ir nufotografuoti. Supirkėjui gavus aiškesnę informaciją, lengviau paaiškinti, kaip bus atliekamas vertinimas.
Keturi klausimai, kuriuos verta užduoti supirkėjui
1. Kokios elektronikos kategorijos priimamos?
Vienos įmonės gali domėtis konkrečiomis plokštėmis ar komponentais, o ne visais elektros prietaisais.
2. Ar skirtingos plokštės rūšiuojamos atskirai?
Tai svarbu, nes skirtingų kategorijų medžiaginė vertė gali skirtis.
3. Kaip nustatoma kaina?
Supirkėjas turėtų gebėti paaiškinti, ar vertinama pagal kategoriją, svorį, konkrečius komponentus ar kitus požymius.
4. Kaip fiksuojamas perduodamas kiekis?
Jeigu parduodama pagal svorį, naudinga žinoti, kaip atliekamas svėrimas ir kaip užfiksuojamas rezultatas.
Šie klausimai daug naudingesni už vienintelį klausimą „kiek mokate už kilogramą?“, nes be medžiagos kategorijos kilogramo kaina mažai ką pasako.
Kada verta elektronikos neišardyti?
Jeigu nežinoma, kurios dalys turi vertę, beatodairiškas ardymas gali tik apsunkinti identifikavimą. Kai kuriuos komponentus supirkėjui lengviau atpažinti matant visą plokštę ar modulį. Kita vertus, visiškai skirtingų atliekų sumaišymas į vieną dėžę irgi nėra patogus. Optimalus sprendimas – atskirti aiškias kategorijas, tačiau nesiimti agresyvaus mechaninio ar cheminio apdorojimo.
Elektronikos atliekų perdirbimas nėra buitinis metalų išgavimo procesas. ES teisėje numatytas atskiras jų surinkimas ir tinkamas apdorojimas, nes elektronikos atliekose gali būti tiek vertingų, tiek specialaus tvarkymo reikalaujančių medžiagų.
O jeigu elektronika neturi supirkimo vertės?
Tokiu atveju svarbu nepainioti dviejų dalykų: komercinės vertės ir pareigos tinkamai sutvarkyti atlieką. Tai, kad už konkretų prietaisą ar komponentą supirkėjas nemoka, nereiškia, kad jį galima mesti į mišrias komunalines atliekas.
Lietuvoje elektros ir elektroninės įrangos atliekos apskaitomos kaip atskiras atliekų srautas. Todėl nepriimamus prietaisus reikėtų perduoti elektronikos atliekų surinkimo sistemai.
Patikimas supirkėjas šiuo požiūriu nėra vien tas, kuris pasiūlo didžiausią skaičių. Svarbu, kad būtų aišku, kokia medžiaga priimama, kaip ji klasifikuojama, kaip nustatomas kiekis ir už ką konkrečiai mokama.
